Kvėpavimas yra tarsi tiltas tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Darbas su kvėpavimu – grįžimas prie natūralios kūno išminties. Kūnas turi itin daug energijos ir išminties centrų, ne vien protą. Protas, kaip kontroliuojantysis centras, šiuo atveju kaip tik „išjungiamas“, kad netrukdytų integruoti visų centrų į vieną visumą.
Deimantinis kvėpavimas yra tarsi vandenyno bangos. Jį pasitelkiame norėdami pasiekti subtilųjį kūną, esantį iškart už fizinio. Mokslas jau pripažįsta, kad egzistuoja „ląstelių atmintis”. Būtent kvėpavimu ir atveriama ši atmintis. Tai šviesos nešimas į tamsą. Atitinkamai kvėpuojant iškyla patys įvairiausi užslopinti, iš gyvenimo išstumti jausmai.
Pavyzdžiui, tam tikru gyvenimo momentu, dažniausiai vaikystėje, žmogus užslopino savo pyktį ir tapo „geru berniuku” ar „gera mergaite”. Kvėpuojant šis niekur nedingęs pyktis iškyla ir išsilieja galinga jėga. Kitas, tarkim, anksti prisiėmė atsakomybę už šeimą, tapo tėvų gelbėtoju, anksti subrendo, surimtėjo, tuo pačiu užgniaužė savo vaikiškumą, žaismingumą, juoką. Kvėpuojant visa tai grįžta. Dar kitas „uždarė” liūdesį ir tapo „visada tvirtas”. Per kvėpavimo pratybas jam atsivers toks liūdesys, kokio žmogus neįsivaizdavo esant savyje. Kvėpuojant grįžta visi patirti vaikystės šokai, vidiniai sužeidimai (jų turime kiekvienas) su skausmais ir baimėmis.
Patyrusio mokytojo vedamame seminare sukuriama saugi atmosfera, mylinčios energijos laukas. Tai padeda jausmams ir emocijoms saugiai iškilti, nes jei iškils kitur, kaip tik reikės viską slopinti, kad tik neprasiveržtų, nes trukdys gyventi. O dirbant seminare viskas, kas buvo užslopinta, išreiškiama, išjaučiama ir žmogus pradeda gyti, „atitirpti” – taip grąžinama kažkada prarasta, iš savęs atimta energija ir žmogaus įgauna pusiausvyrą.
Aidas Giedraitis